Retro Tauragnas
| Nubraukėme dulkes nuo senokai jau nenaudotos nardymo įrangos, kad atkartotume tai, kas anuomet atrodė baisiai sudėtinga ir sunkiai pasiekiama.
2009.08.14 ruošiuosi bandomajam nėrimui. Ant Tauragno lieptelio surenku įrangą - 2x10 l/150 bar „tankiniai" balionai, AVM-7 , kaip juos tada vadino, „liogočnikai", „kompiuteris"- t.y. rankų darbo gylmatis, kadais pagamintas iš manometro, Casio „water resistant" laikrodis ir US Navy dekompresinė lentelė. Apsivilkau šlapią kostiumą, „prabangus" tada jis buvo - merikoniškas. Užsikabinu porą spingsulių, dabar taip apibūdinčiau tuos narų naudotus prožektorius. Mažučiai, lengvučiai Turist „lastai". Ir jokių ten kompensacinių liemenių! Tampa labai svarbus svorių sureguliavimas, atsižvelgiant į numatomą žiaurų neigiamą plūdrumą apačioje, situacijai sušvelninti, juos susireguliuoju taip, kad neutralų pasiekčiau panėrus maždaug iki dekompresinio gylio. | |
| Įsikimbu į virvę ir po truputi leidžiuosi žemyn. Įranga labai neįprasta, todėl mane lydi Donatas, nėrimo akimirkas fiksuoja povandeninės karalystės fotografas Tomas Degutis.
Po, manyčiau, sėkmingų bandymų, prie Tauragno grįžtame 09.06, kad pakartotume jau legendiniu tapusį Žuko nėrimą į Tauragno dugną. Tada, Vyčio kompanijoj, jis ryžosi tam rekordiniam, tiems laikams, nėrimui, dabar man kilo beprotiška idėja, jį pakartoti.
| |
Esame lepinami patogių kompensacinių liemenių, įvairių blokatorių, manifoldų, nitroxsų, trimiksų bei VRų. Nenuostabu kodėl daugeliui atrodė keistas toks mano noras taip nerti, avantiūra taip sakant.. |
Kaip ir tada, prieš maždaug 20 metų, panašiu laiku, taip ir dabar, oras nelepino. Mistiškasis ežeras neslėpė savo rūstumo. Vėjas gan stiprus. Iki plūduro toli plaukti. Todėl mane Tadas nuplukdo gumine valtele. Dar kartą viską patikrinu (labai jau mažai čia ką tikrinti ), žvilgteliu į „kompiuterį". Viskas lyg ir gerai. Nėrimui sunkesni pirmieji metrai, kelia į viršų, toliau jau slystu virve žemyn. Stabteliu trisdešimties metrų gylyje, kad pasikeisčiau reguliatorius. Viskas šiek tiek sudėtingiau nei įprastai, reikia bent viena ranka laikytis už virvės. Ir net tuomet, kai ausų „prapūtimui" reikalingos abi rankos, negaliu paleisti virvės.. |  |
| Krentu žemyn į juodą bedugnę, kabantis 0,5W galingumo! „prožektorius", vos ne vos apšviečia virvę, toks jausmas, kad galėtų jo ir išvis nebūti, na, bet prietaisus ir šiek tiek virvės matau. |
  |
| Nuolat stebiu laikrodį, gylmatį bei manometrą. Turiu būti tikra, kad sugebu skaičiuoti pati, nes už mane to nepadarys joks elektroninis prietaisas.
Nusileidžiu. Paliečiu dugną, ir „apsidairau", jei su tokia iliuminacija tai galima taip pavadinti. Kažkaip, nors šiais laikais, 60 metrų gylis jau mažai ką bejaudina, su tokia „ekipiruote" , nėra jokio noro ten ilgiau užsibūti, dar ir azotas neduoda apie save pamiršti. Virvė įgauna „chodovyko" (naudojamo požemių nardyme) prasmę, vienintelis kelias atgal, atsitraukti nesinori nei akimirkai. Nuo tokios minties, kad anuomet, filmuodami, jie dar ir „nuropojo" gerą dešimtį metrų nuo virvės, net šiurpas perbėga. Įsidėmiu nusileidimo laiką. Keistas kelias atgal. Pakilus aukščiau, įdėmiai, ir ilgiau nei paprastai, žiūriu į lentelę. Mąstymas gerokai lėtesnis. Sunkiau susikoncentruoti, įžiūrėti nedidelius skaičius, ir dar suvokti, ką jie reiškia.. |
|
32 metrai, Tomo blykstė išgąsdina kaip žaibas iš giedro dangaus, taip netikėtai jis atsiranda, džiaugiuosi, jaučiu, kad grįžtu. Dažnos treniruotes padarė savo, su visais savo įspūdingais fotoaparatais ir blykstėmis jis sklando tamsioje erdvėje, nepriklausomas nuo jokiu virvių ir orientyrų. Mane apsiginklavusią savo archaiška „ekipiruote" , kabančią ant virvės, net pavydas ima..
Toliau palengva „lipu" į viršų. Sakau „lipu", nes čia tampa kaip ir nereikalingos žinios apie plūdrumą - dirbama rankom bei „ląstais". Kiekvienam sustojime įsikimbu ir skaičiuoju minutes, kada galėsiu toliau keliauti.
Belieka paskutinis sustojimas. Po truputi atšyla pirštai. Sunkoka, kelia, tačiau laikausi įsikibus virvės. Paskutinės iškilimo minutės ir mano tikslas, manyčiau, sėkmingai pasiektas!
Įdomiausia, kad nepavedė nei vienas prietaisas, kaip tokiam antikvarui, reguliatoriai tiesiog nuostabūs, gylyje kvėpavimas lengvas, apie užšalimą net minčių nebuvo, balionai lengvučiai, net nesijaučia, kad kažką nešu. Gal čia suveikė išankstinis nusistatymas, kad viskas bus labai sunku.
Turiu pasakyti, nėrimas įdomus, neeilinis, bet daugiau nenoriu..
|
|
Truputis istorijos.. Vytis su Žuku pirmą kartą į giliausią Tauragno vietą nusileido 1991 metų rudenį, antrojo nėrimo metu susuko filmą, tiesa, įskaitant ekstremalias filmavimo sąlygas, kūrinėlis gavosi gan keistas, tiems kas ten nedalyvavo, sunkiai suprantamas..
Tą pačią dieną, vakare, po mėnesį trukusios kelionės, grįžo mūsų speleologai! Tiesiai iš Tauragno važiavome į Vilnių jų pasitikti ir pasveikinti. Visi gyvi, sveiki ir patenkinti..
Agnė |