X fortas

 Sekmadienį (2009 04 05) tęsdami nėrimų požemiuose seriją Vytis, Agnė, Aidas Žitinevičius ir Audrius Butkus, nusprendė detaliau ištyrinėti X Kauno forto užtvindytą dalį.

Šis fortas nebuvo baigtas statyti, todėl išlikusių statinių išplanavimas yra paprastesnis nei kitų fortų, tačiau jo tyrinėjimas gerokai sudėtingesnis.

Patekti į fortą galima tik, tikrąja to žodžio prasme, šliaužiant panėrus purve, per labai siaurą angą, esančią netoli pagrindinio pastato telkšančioje pelkėje.

Prašliaužus gerus du metrus patenkame į pirmąją salę. Ji nėra labai didelė, nepilnai užpildyta vandeniu, joje esančiu oru dar galima kvėpuoti, viršuje yra atvira ventiliacijos anga. Patalpoje yra aklinų arkų, po vandeniu apčiuopėme neaukštą sienelę, patalpą dalinančią į dvi dalis. Dugne mėtosi įvairių nuo forto statybos laikų likusių rąstų ir lentgalių. Vandens gylis patalpoje siekia du metrus, matomumas - apie pusę metro.

Dešinėje, nuo įėjimo, patalpos sienoje prasideda siauras, apie vieno metro pločio, ir gana ilgas tunelis du kartus keičiantis kryptį. Naras norėdamas pranerti šį tunelį, turi būti psichologiškai tam pasiruošęs, nes tunelis dalinai užpiltas smėliu ir pilnai vandeniu. Vienoje vietoje reikia tiesiog prasisprausti tarp skliauto ir jį užpylusio smėlio.

Įskaitant beveik nulinį matomumą ir aplink plūduriuojančius ir plaukti trukdančius lentgalius, tai nėra labai paprasta. Tunelis išveda į didelę, apie 40 m ilgio ir 10 m, salę, dešinėje pusėje matosi kažkada buvę du išėjimai, šiuo metu aklinai užpilti smėliu. Viršuje yra kvėpavimui netinkamo oro, ankstesniuose nėrimuose pabandėme jo įkvėpti - kvapas šlykštus, akimirksniu supykina. Iš vandens iškilusios dvi smėlio piramidės, subėgusios per viršuje buvusias vėdinimo angas, apsunkina ropojimą toliau. Vandenyje tiršta nuo lentgalių ir rąstų, panėrus matosi gerai išsilaikiusios, statybos metu skliautą rėmusios, medinės atramos ir konstrukcijos.

Norėdami apžiūrėti tolimąjį salės galą, turėjome ropštis per visas tas piramides ir konstrukcijas, aplinkui stumdydami plūduriuojančius apipuvusius rąstus, kartais galvomis remdamiesi į žemą skliautą. Vandens gylis svyruoja nuo 1 iki 1,5 m - nei plaukti nei ropoti. Sujudinus gruntą kyla dvokiančios dujos. Matomumas vandenyje siekia apie 1,5 m, vaizdas, tiek vandenyje tiek virš vandens, primena vaizdus iš siaubo filmų.

Kelias atgal toks pats, tik dar prisideda ir nulinis matomumas, prietaisų parodymai neįžiūrimi, viskas aplink kabinasi už įrangos detalių, kelias randamas apgraibomis, palei sieną, prastumdant plūduriuojančius rąstus.

Išplaukiame į mažesniąją salę, kuri dabar atrodo jau žymiais jaukesnė dėl pro plyšius patenkančios saulės šviesos. Vėl šliaužimas siaura landa, tik šį kartą jau į šviesą.

Nežiūrint viso to, ši vieta kažkuo patraukli - labai jau neįprasta, išlindus iš to pragaro labai gražus atrodo išorinis pasaulis.